1459 m. vasara

Nugyvenu pusantrų vedybinio gyvenimo metų, kol vėl išvystu svainį Džasperą. Laukdama jo didžiojoje savo dvaro Linkolnšyre menėje jaučiuosi kaip nesava, lyg gėdyčiausi komfortiško gyvenimo su savo vyru, seru Henriku. Ko gero, Džasperui atrodysiu labai pasikeitusi, nes taip ir yra. Nesijaučiu tokia bejėgiška kaip būdama mergaitė, kuri prisiekinėjo nenorinti už nieko tekėti. Aš daug laimingesnė už tą merginą, kuri širdo ant motinos, kai toji tvirtino, kad nieko kito negalima tikėtis — tik tuoktis ir miegoti su vyru. Per aštuoniolika mėnesių sužinojau, kad mano vyras anaiptol ne impotentas, priešingai, labai geras ir švelnus man. Jo švelnumas ir meilumas išmokė mane atsilyginti tuo pačiu, taigi prisipažįstu, kad jaučiuosi laiminga ir patenkinta žmona.

Vyras man suteikia daug laisvės: galiu kiek noriu lankytis koplyčioje, vadovauju kunigui ir koplyčiai, kuri šliejasi prie mūsų namų. Įsakiau laikyti mišias tiek kartų per dieną, kaip įprasta vienuolynuose, dalyvauju daugumoje, netgi šventinėse, kurios vyksta naktį, o vyras tam neprieštarauja. Jis skiria nemažą sumą man išlaikyti ir skatina pirkti knygas. Pamažu renku savo Biblijos vertimų ir rankraščių biblioteką. Kartkartėmis vakare kartu susėdame, jis skaito Evangeliją lotyniškai, aš seku anglišką vertimą, kurį jis man padarė ir kurį pamažu imu suprasti. Trumpiau sakant, seras Henrikas elgiasi su manimi kaip su jauna globotine, o ne kaip su žmona, rūpinasi mano sveikata, išsilavinimu ir religiniu gyvenimu.

Jam išties rūpi, kad man būtų patogu. Niekada nesiskundžia, kad nepastoju, švelniai atlieka savo pareigą.

Todėl laukiu Džaspero keistai sutrikusi, lyg būčiau gėdingai sprukusį iš pavojingo Velso į saugią slėptuvę. Virš kelio pakimba dulkių debesis, sudunda kanopos, sužvanga šarvai, ir Džasperas su savo vyrais įgriūva į kiemą. Jį lydi penkiasdešimties raitelių būrys, visi ginkluoti, niūrūs lyg jotų į karą. Seras Henrikas kartu su manimi žengia pasitikti Džaspero, ir mano viltys, kad svečias paims už rankos ar pabučiuos į lūpas, išsisklaido pamačius, kaip vyras ir svainis nekantrauja vieni du pasišnekėti, kaip abu mane pamiršta. Seras Henrikas tvirtai suima Džasperą už alkūnių.

— Nebuvo bėdų keliaujant?

Džasperas pliaukšteli per petį.

— Šutvė plėšikų su balta Jorkų rože, tik tiek, — burbteli jis. — Teko susikauti, paskui pasipustė padus. Kas pas jus naujo?

Seras Henrikas kreivai šypteli.

— Linkolnšyras praktiškai Jorkų; Hartfordšyru, Eseksu ir Rytų Anglija jis dalijasi su sąjungininku Varviku. Į pietus nuo Londono Kentas kaip paprastai maištauja. Jie taip kenčia nuo prancūzų piratų ir prekybos suvaržymų, jog kaip gyvi neatleis prancūzei karalienei.

— Ar galėčiau pasiekti Londoną nekliudomas, kaip manai? Noriu iškeliauti poryt. Ar vieškelyje siaučia daug ginkluotų šutvių? Gal geriau traukti per laukus?

— Kol Varvikas Kalė, susidursite tik su įprastais banditais. Tačiau girdėjau šnekant, kad jis bet kada gali išsilaipinti, o tada žygiuos susitikti su Jorku į Ladlou — jūsų keliai gali susikirsti. Geriau siųsk į priekį žvalgus ir laikyk atsarginį būrį užpakalyje. Jeigu susidursi su Varviku, be kovos neišsisuksi. Galbūt netgi pradėsi karą? Vyksti pas karalių?

Apsisukę jie patraukia į namą, o aš, dvaro šeimininkė tik žodžiais, tipenu pridurmui. Sero Henriko tarnai viskuo pasirūpinę. Pati čia esu tik šiek tiek daugiau kaip viešnia.

— Ne, karalius išvyko į Koventrį, tesaugo jį Viešpats. Jis ketina surinkti ten Jorkus palaikančius lordus, kad pripažintų jo valdžią. Tai lyg ištikimybės patikrinimas. Jeigu atsisakys atvykti, bus apkaltinti. Karalienė su princu lydi karalių saugumo sumetimais. Man įsakyta apsupti Vestminsterio rūmus ir paimti Londoną karaliui. Turiu pasiruošti apsiausčiai. Mes ruošiamės karui.

— Iš pirklių ir miesto diduomenės palaikymo nesulauksi, — įspėja mano vyras. — Visi galvas deda už Jorką. Jie negali užsiimti verslu, kol karalius neužtikrina taikos, o pirkliai apie nieką daugiau negali galvoti.

Džasperas linkteli.

— Girdėjau apie tai. Pakeisiu tvarką. Man įsakyta rinkti žmones ir kasti griovius. Padarysiu Londoną Lankasterių tvirtove, kad ir ko pageidautų miestelėnai.

Seras Henrikas nusiveda mano svainį į kambarį, nuseku įkandin, užsidarome nuo visų, kad vyrai galėtų niekieno netrukdomi pasišnekėti.

— Mažai kas šalyje mano, kad Jorkas kelia skiauterę be priežasties, — tęsia mano vyras. — Pats jį pažįsti, ištikimas karaliui širdimi ir siela. Bet kol karaliui vadovauja karalienė, kol ji rengia suokalbius su Somerseto hercogu, nebus taikos ir saugumo nei Jorkui, nei jo rėmėjams.

Kiek padvejojęs priduria:

— Nebus ramybės mums visiems, jei atvirai. Koks anglas gali jaustis saugus, kai viskam vadovauja prancūzė karalienė? Ar ji neįteiks mūsų Prancūzijai?

Džasperas papurto galvą.

— Juk ji yra Anglijos karalienė, — ginčijasi. — Ir Velso princo motina. Svarbiausia Lankasterių giminės, mūsų giminės, dama. Esame prisiekę jai ištikimybę. Ji — karalienė, nesvarbu, kur gimė, kas jos draugai, kam ji įsakinėja.

Seras Henrikas kreivai šypteli, ir po metų artimo bendravimo su juo žinau, kad šypsena sako: „Pernelyg paprasta“.

— Netgi tuo atveju karaliui vadovauti ji negali, — pareiškia jis. — Negali patarinėti jam vietoj tarybos. Karalius turėtų tartis su Jorku ir Varviku, jie didžiausi karalystės protai, jie yra vadai. Jų patarimų karalius turi klausyti.

— Galėsime išsiaiškinti su patarėjais, kai neliks grėsmės iš Jorko, — nekantriai atremia Džasperas. — Nėra laiko dabar tai aptarinėti. Ginkluoji savo samdinius?

— Aš?

Džasperas neramiai žvilgteli į mane.

— Taip, sere Henrikai, tu. Karalius kviečia visus ištikimus savo pavaldinius rengtis karui. Aš renku žmones. Atvykau čia tavo nuomininkų. Padėsi man apginti Londoną? Ar žygiuosi susitikti su karaliumi į Koventrį?

— Nei viena, nei kita, — tyliai atsiliepia mano vyras. — Tėvas renka savo vyrus, brolis joja su juo. Jie suburs karaliui nedidelę kariauną, manau, iš vienos šeimos bus gana. Jeigu tėvas įsakys joti kartu, aš, suprantama, paklusiu. Vykdydamas pareigą tėvui. Jeigu Jorko vyrai pasirodytų čia, susiremsiu su jais, kaip kaučiausi su bet kuo, kas trypia mano laukus. Jeigu Varvikas bandys kirsti mano žemes, ginsiuos, bet savo noru niekur nejosiu.

Džasperas nusuka akis, o aš išraustu iš gėdos, kad mano vyras lieka prie židinio, kai skamba kvietimas į karą.

— Man labai gaila, — pareiškia svainis. — Laikiau tave ištikimu Lankasterių. Niekada nebūčiau tikėjęsis šito iš tavęs.

Mano sutuoktinis dirsteli į mane šyptelėdamas.

— Bijau, kad ir žmona apie mane prastesnės nuomonės, bet negaliu savo valia eiti žudyti kraštiečių, kad apginčiau jaunos, kvailos prancūzės teisę dalyti blogus patarimus savo vyrui. Karaliui reikia geriausių vyrų patarimų, o Jorkas ir Varvikas yra geriausi — tai patikrinta. Jeigu karalius paskelbs juos savo priešais, Jorkas ir Varvikas gali atsisukti prieš jį, bet esu tikras, kad jie gali daugiau, ne vien priversti karalių juos išklausyti. Esu įsitikinęs, kad jie tik užsispirs likti jo patarėjais, išklausyti jų balsą. O kadangi aš laikau tai jų teise, kaip galiu kovoti su jais? Jų reikalas teisėtas. Jie turi teisę patarinėti karaliui, o karalienė — ne. Žinai tai ne prasčiau už mane.

Džasperas nekantriai pašoka ant kojų.

— Sere Henrikai, garbė neduoda pasirinkti. Privalai kovoti, nes karalius pašaukė, nes pašaukė tavo giminės galva. Jeigu esi iš Lankasterių, paklūsti kvietimui.

— Aš ne skalikas, kad skalyčiau papūtus ragą, — ramiai atsako mano vyras, nė kiek neišgąsdintas pakelto svečio tono. — Neimu loti išgirdęs komandą. Man neužtenka jauko, kad pulčiau paskui pėdsakus. Eisiu į karą, kai matysiu, kad yra priežastis, verta žūti... bet ne anksčiau. Tačiau mane žavi tavo, e... kovinė dvasia.

Džasperas nurausta iki ugninių plaukų šaknų išgirdęs vyresnio toną.

— Man atrodo, tai visai nejuokinga, sere. Koviausi už savo karalių ir giminę dvidešimt metų ir turiu priminti, kad smarkiai už tai sumokėjau. Prie Karmarteno sienų netekau savo brolio, mūsų šeimos įpėdinio, giminės žiedo, Margaretos vyro, taip ir nepamačiusio savo sūnaus...

— Žinau, žinau, ir aš visai nesijuokiu. Aš irgi praradau brolį, nepamiršk. Tokie mūšiai — Anglijos tragedija, o ne juokai. Gerai, o dabar eime pasistiprinti pamiršę nesutarimus. Meldžiu, kad neprieitume iki karo, ir jums patarčiau. Anglijai reikia taikos, jeigu norime vėl sustiprėti ir praturtėti. Prancūziją įveikėme todėl, kad žmonės ten buvo susiskaidę. Nepameskime kelio kaip jie, nebūkime savo didžiausi priešai gimtojoje šalyje.

Džasperas jau kėsinosi ginčytis, bet mano vyras paėmė jį už parankės ir nusivedė į didžiąją menę, kur vyrai susėdę po dešimt prie stalo jau laukė pietų. Džasperui įžengus jo vyrai trinkteli į stalą durklų rankenomis sveikindami, o aš pagalvoju, kaip puiku, kad jis toks saviškių mylimas vadas.

Jis panašus į pasakų riterį, jis yra jų didvyris. Mano vyro tarnai ir vasalai tik linkteli ir nebyliai atiduoda pagarbą jam praeinant. Henriko Stafordo niekas niekada negarbino taip, kad lubos kilnojasi. Ir niekada negarbins.

Pro vyriškai šurmuliuojančius stalus pasiekiame pakylą. Pastebiu, kad Džasperas meta į mane žvilgsnį, lyg gailėdamasis, kad esu ištekėjusi už vyro, kuris nekovoja už savo šeimą. Nepakeliu į jį akių. Man atrodo, kad visi žino, jog esu bailio dukra, dabar tapau bailio žmona ir turėsiu gyventi gėdoje.

Kai tarnas pila vandens iš ąsočio ir šluosto mūsų rankas skepeta, mano vyras švelniai taria: „Aš nukreipiau kalbą nuo to, kas labiausiai rūpi mano žmonai — sūnaus sveikatos. Kaip mažasis Henrikas? Ar viskas gerai?“

Džasperas atsisuka į mane.

— Jis stiprus ir sveikas. Jau rašiau, kad kalasi krūminiai dantys; kelias dienas pakarščiavo, bet dabar jau viskas gerai. Vaikšto ir bėgioja, daug šneka, ne visada aiškiai, bet dieną neužsičiaupia. Auklė pastebi, kad jis valingas, bet ne daugiau nei naudinga jo padėties ir amžiaus vaikui. Liepiau nesielgti su juo per griežtai. Jis yra Ričmondo grafas, negalima jo auginti palaužtos dvasios, jis turi teisę rodyti išdidumą.

— Ar pasakojate jam apie mane? — teiraujuosi.

— Žinoma, pasakoju, — atsako svainis šypsodamasis. — Pasakoju, kad jo mama yra svarbi Anglijos dama ir netrukus jį aplankys, o jis atsako: „Mama!“, štai taip.

Juokiuosi išgirdusi jį pamėgdžiojant vaikišką šveplenimą.

— Kokie jo plaukučiai? — smalsauju. — Ar rausvi kaip Edmundo?

— O, ne, — atsiliepia Džasperas su nusivylimu, kuriam negaliu pritarti. — Pasirodo, tai nėra mūsų paveldimas bruožas. Henriko plaukai rudi kaip bėro žirgo, garbanoti. Auklė spėja, kad vasarą plaukai dar pašviesės, bet niekada nebus toks rudis kaip mes, Tiudorai.

— Ar jis mėgsta žaisti? Ar moka maldeles?

— Žaidžia su lazda ir kamuoliuku. Nepadėtų visą dieną, jei kas mėtytų jam kamuolį. Kaip tik mokosi „Tėve mūsų“ ir katekizmo. Jūsų bičiulis tėvas Viljamas aplanko kasryt, kad sukalbėtų maldas, auklė kas vakarą paklupdo prie lovelės ir liepia paklūpėti. Jam liepta melstis už jus.

— Ar jis turi bendraamžių draugų? — pasiteirauja vyras. — Kokių nors kaimynų?

— Berniukas pilyje labai vienišas, — atsako Džasperas. — Tokio luomo vaikų netoliese nėra. Nėra jam tinkamų draugų. Jis yra Ričmondo grafas, karaliaus giminė, negaliu leisti jam žaisti su kaimo vaikais, be to, bijau dėl ligų. Jis žaidžia su auklėmis. Ir su manimi. Kitų jam nereikia.

Linkteliu. Nenoriu, kad bendrautų su kaimietukais, dar ko bjauraus primokys.

— Jam būtinai reikia savo amžiaus vaikų, — prieštarauja mano vyras. — Jis turi varžytis su kitais vaikinais, nesvarbu, jie iš kaimo ar viensėdžių.

— Nuspręsiu, kada ateis laikas, — burbteli Džasperas. — Kol kas jam nereikia kitų draugų.

Stoja nejauki tyla.

— Ar gerai valgo? — kamantinėju toliau.

— Gerai valgo, gerai miega, laksto kiaurą dieną, — atsako svainis. — Ir greitai auga. Manau, bus aukštas. Edmundo sudėjimo: ilgas ir lieknas.

— Mes aplankysime jį, kai tik keliauti bus saugu, — pažada man vyras. — Džasperai, ar tu įsitikinęs, kad jam ten saugu?

— Velse neliko Jorko, kuris sugebėtų surinkti pakankamai vyrų paimti Pembruko kaimą, ką ten kalbėti apie mano pilį, — patikina mus Džasperas. — Viljamas Herbertas yra karaliaus pusėje, išvertė kailį gavęs karaliaus malonę, taigi dabar Lankasteris. Velse Lankasterių berniukui saugiau nei Anglijoje. Turiu visus pilies raktus ir patruliuoju keliuose. Aš jį apsaugosiu, kaip ir žadėjau. Niekada neatitrauksiu nuo jo akių.

Džasperas svečiuojasi pas mus tik du vakarus, dienomis lanko nuomininkus ir renka visus, kurie nori žygiuoti kartu į Londoną ir ginti sostinę nuo karaliaus priešų. Norinčiųjų nedaug. Gal mes ir iš Lankasterių giminės, bet kiekvienas, kuris gyvena Londono kaimynystėje, girdėjęs rūmų gandus ir nesirengia guldyti galvos už karalių, kuris, kaip šneka beveik išprotėjęs, ir karalienę, rėksnę prancūzę.

Trečią dieną Džasperas susiruošia iškeliauti, man tenka su juo atsisveikinti.

— Šiaip ar taip, atrodote laiminga, — tarsteli jis man kieme, kur ant arklių sėdasi jo vyrai.

— Gyvenu visai neblogai. Jis geras man.

— Norėčiau, kad įtikintumėt jį atlikti pareigą, — tęsia svainis.

— Padarysiu, kas mano galioje, tik abejoju, ar jis klausys. Žinau, kad jis galėtų tarnauti, Džasperai, bet jis vyresnis už mane ir manosi geriau išmanąs.

— Mūsų karaliui gali tekti kovoti dėl teisės valdyti, — ima aiškinti Džasperas. — Ištikimas pavaldinys stotų jo pusėn. O Lankasterių giminės vyras net neturėtų laukti kvietimo, juolab jį ignoruoti.

— Žinau, žinau, pasikalbėsiu su juo dar kartą. O jūs perduokite mažajam Henrikui, kad aplankysiu jį, kai tik keliuose vėl bus saugu keliauti.

— Nebus saugu, kol Jorkas su Varviku nepaklus teisėtam savo karaliui! — užsiplieskia Džasperas.

— Žinau, bet seras Henrikas...

— Ką?

— Jis senas, — aiškinu pasitelkusi visą septyniolikos metų išmintį. — Jis nesupranta, kad Viešpats kartais suteikia mums tik akimirką, kurią būtina išnaudoti. Žana D’Ark žinojo, ir jūs žinote. Kartais Dievas suteikia likimo akimirką, kada turime išgirsti pašaukimą ir jį vykdyti.

Džaspero šypsena sušildo veidą.

— Taip, jūs teisi, Margareta. Būtent. Kartais gauni tik akimirką ir turi ją išnaudoti. Net jei kitam atrodo, kad esi kvailas šuva, lekiantis, kur ragas papūtė.

Džasperas bučiuoja mane kaip svainis, vos paliečia lūpas, bet sekundei sulaiko mano rankas. Užsimerkiu ir susverdėju apsvaigusi nuo jo prisilietimo. Tada jis mane paleidžia, nusisuka ir strykteli į balną.

— Ar senasis Arturas gerai jums tarnauja? — pasiteirauja jis nenorėdamas, kad kuris nors iš mūsų pastebėtų, jog vėl mane palieka ir išjoja į pavojų.

— Taip, — atsiliepiu. — Pajodinėju juo beveik kasdien. Keliaukite su Dievu, Džasperai.

Svainis linkteli.

— Dievas mane saugos, nes mes teisūs. Ir kautynių įkarštyje žinau, kad Viešpats bus to žmogaus pusėje, kuris tarnauja savo karaliui.

Tada jis apgręžia žirgą ir išjoja savo karių priekyje į pietus, į Londoną, kad apgintų Vestminsterio rūmus nuo mūsų priešų.